Menu Close

Pasivaikščiojimai – Veiviržėnų amatų centre bei gimnazijoje

Įžengus į rekonstruotas amatų centro patalpas pasitinka administratorė, mokanti vaikus  keramikos darbų   Aurelija Pociuvienė. Čia iš baltojo, geltonojo, raudonojo molio  1, 2, 3, 4 klasių mokinių rankomis formuojami, išdeginami ir glazūruojami keraminiai dirbiniai. Vietoje turimos degimo krosnys, žiedimo staklės. Vyresni mokiniai keramikos darbų įgūdžius tobulina  neformaliajame ugdyme Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje pas mokytoją Alvą Giržadienę.

Be to amatų centre dar mokoma  pinti iš vytelių, tekstilės, audimo,verbų rišimo,sodininkystės ,odos, medžio raižinių,   popieriaus, senovės baltų ženklų pritaikymo darbų.   Vyksta vilnos vėlimo,senųjų žemaičių patiekalų, piemenėlių duonos  ( kepimo ant laužo), lėlių darymo  ir kitos edukacijos.   Perspektyvose- Veiviržėnų amatų centro direktorės Valės Krauleidienės parengtas projektas ,,Gyvieji amatai,, , pagal kurį dar planuojama plėtoti esamas veiklas bei mokyti įvairių kitų , kaip pavyzdžiui  megzti ant grėblio. Tačiau  be tradicinių veiklų amatų centras keletą savaičių buvo gyvas čia apgyvendintomis šeimomis iš Ukrainos.

4 valandą ryto gavau žinutę, kad prasidėjo karas, dalijasi išgyvenimais iš vakarinės šalies dalies , per Baltarusiją į Lietuvą atvykusi ukrainietė Raja. Tomis, karo dienomis mano gyvenamoje vietovėje rusų kariuomenė šaudė, sprogdino įvairius objektus, dieną, naktį kaukė pavojaus sirenos, bėgo žmonės. Matėme iš Baltarusijos į Ukrainą slenkančias rusų kariuomenės kolonas,tad lengviau atsikvėpėme kuomet atsidūrėme Lietuvoje, kur mus nuo pirmos minutės sutiko svetingai.  Kuomet patekome į Veiviržėnus, mus su vaikais apgaubė globa ir rūpyba empatiškų  žmonių– amatų centro direktorės Valės bei jos vyro Broniaus Krauleidžio, administratorės Aurelijos, gimnazijos direktorės Laimos Navickienės, pavaduotojų ugdymui Jurgitos Rudienės ir Karolio Pugačiausko, įvairių mokytojų, su jauduliu,bei dėkingumu  kalba Raja. Ukrainiečių vaikus mokykloje pasitikę mokiniai lietuviai, kai kuriuos paėmę ir nuvedę kur reikia tiesiog už rankų, administracijos darbuotojai įtraukė į registrus, paskyrė maitinimus, ką tik pristatė mokyklines uniformas su gimnazijos logotipais.

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje jau bene mėnesį kiekvieną rytą prieš pamokas keletui minučių , trumpam tarsi sustoja laikas,  nutyla šurmulys,  stabteli atsitiktiniai koridorių praeiviai, klasėse stovi mokiniai – Ukrainos ir jos vaikų palaikymui, garbei skamba šios šalies nacionalinis himnas. Turbūt galima tik įsivaizduoti kiek ir kokių jausmų randasi karo nublokštų ukrainiečių, mūsų širdyse, esant čia, nedidelėje laisvoje, europietiškoje Lietuvos Respublikoje, tuo pat metu mintimis   nusikeliant į Ukrainą.

Be kita ko Lietuva mums dovanojo nemokamą ryšį su gimtine, tad kiekvieną dieną bendraujame su ten likusiais giminaičiais, draugais, kurie praneša tiesiogines  žinias, tęsia pasakojimą Raja. Nesenai   iš Nikolajevo skambino ir sakė, kad ten Rusijos kariuomenė sugriovė kaimą, guli nelaidoti žuvę žmonės, tad baisu pagalvoti kas atsitiko, bei bus toliau.

Tikintis žmogus ieško atsakymo…Kaip žinia, iš Senojo Testamento pats brangiausias dalykas pasaulyje – žmogaus gyvenimas, jis yra atskiras, nepakartojamas pasaulis, kurio niekas neturi teisės sunaikinti…

Keletą šimtų metrų nuo mano namo okupantai bombardavo naftos bazę, į pokalbį įsijungia Katia, čia atvykusi su trimis vaikais. Atrodo , jog karo siaubas neapleidžia mūsų, nes anądien, kuomet miestelyje gaudė galingi ūkininkų traktoriai, mano mažoji, pirmokė Angelina išsigando, turbūt pamaniusi, jog tai užpuolikų lėktuvai ar raketos. Mergaitės mama pasakoja, jog Ukrainoje, ketvirti metai mokoma taip vadinamoje naujoje mokykloje, pagal naują programą, į kurią atėję vaikai jau  privalo mokėti skaityti ir rašyti. Norisi namo, dirbti, kalba susipažinusios kelionėje Raja ir Katia, pastaruoju metu persikeliančios į labiau pritaikytus, atskirus būstus.

Viename iš gimnazijos skyrių kalbamės su mokiniu Romanu iš Šiaurinės Ukrainos dalies, Černigovo priemiesčio.  Iki vasario pabaigos jis mokėsi licėjuje, kuriame 1700 mokinių, panašus  į Lietuvos mokyklų skaitmenizacijos lygis, mokytojų amžiaus vidurkis, lyčių santykis. Pilnas mokyklos kursas susideda iš 11 klasių, vertinama 12 balų sistema.

Kuomet iškilo pavojus ir prisireikė trauktis iš namų, mus labai kvietė pas save, dėdė iš Rusijos. Atsisakėme, nes nenorėjome gyventi šalyje, kuri mus užpuolė, 2014 m. okupavo Krymą, Donecką, Luchanską. Apie Lietuvą  Romanas buvo girdėjęs anksčiau iš TV reportažų, žinojo, kad čia yra dirbančių ukrainiečių.

Galima sakyti, jog šiuo metu vaikščiodami po Veiviržėnus sutinkame žmones iš šalies, kur stepėje žydi snieguolės, fiziškai esančius čia, dvasiškai ten, bei vietos bendruomenės lyderius darančius daugiau nei iš jų tikimasi. Sakoma, jog geriausi  darbai yra padaryti nesitikint atlygio…

 

Arūnas Mikalauskas

Istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas

Posted in Naujienos
Skip to content