Mūsų mokyklos muziejus įkurtas 1957 m. Jis ne tik  praeities, mūsų didžiausio turto, sergėtojas, bet ir  erdvė, kur kiekviena karta, kiekviena laida palieka savo pėdsakus. Atmintis į muziejų atveda ir nutolusius, ir dažniau sugrįžtančius buvusius mokinius, neretai ir jų šeimas, buvusius mokytojus, veiviržėniškius, kurie ne tik randa čia savo buvimo ženklų, bet ir praturtina muziejų naujais eksponatais, atsiminimais, nuotraukomis.

Iki 2016 m. muziejus veikė visuomeniniais pagrindais – nė vienam muziejaus vadovui  nebuvo mokama už jo priežiūrą, darbą. Tik nuo 2016 m. sausio 1 dienos įsteigta muziejininko 0, 5 etato.

 

Muziejaus vadovai

Mokyklos muziejuje dirbo šie mokytojai: istorikas Antanas Tyla, muziejaus įkūrėjas (1957−1958), lituanistas Petras Butrimas (1958−1971), istorikės  Stanislava Kreišmontaitė-Daugėlienė (1971–1974, 1992–1994), Rūta Lukauskytė (1975–1978), Ona Tamošauskienė (1978–1991), lituanistė Irena Urbonienė (1994 – 2015), dailės mokytoja Alva Giržadienė dirbo 1915 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais. Nuo 2016 metų sausio 1 d. – tautodailininkė, ekspertė Valdonija Karaliūnienė. Visų muziejui ir jaunųjų kraštotyrininkų būreliams vadovavusių mokytojų darbo  tikslas – padėti mokiniui pažinti savo artimiausią aplinką, ugdyti norą puoselėti, saugoti tai, kas turi išliekamąją vertę, ugdyti dėmesį kultūros paveldui, gimtinės istorijai bei gebėjimą suvokti, kad visa tai būtina ne tik saugoti, bet ir perimti, perduoti. 

 

Patalpos

1957–1969 m. muziejėlis glaudėsi pagrindinio mokyklos pastato 9 m2 kambarėlyje. 1970 m. perkeltas  į Veiviržėnų apylinkės patalpas. 1978 m., pastačius II mokyklos priestatą, direktorius S. Muižė muziejui skyrė didesnę patalpą, bet ir čia greit pritrūko vietos ekspozicijoms, sukauptai medžiagai, todėl 2009 m. gimnazijos direktorius S. Rameika skyrė muziejui erdvias patalpas renovuotame pastate. 2014 m. Klaipėdos rajono savivaldybei skyrus lėšų, įsigyta naujų baldų ekspozicijoms, atnaujintos  patalpos. Už tai nuoširdžiai dėkojame savivaldybei, gimnazijos direktoriui S. Rameikai,  pavaduotojui V. Pozingiui, jo padėjėjams V. Kaniauskui, S. Žilinskui ir J. Petrauskui. Dabar muziejaus  plotas – 188  m2

 

Eksponatai

Pirmieji eksponatai buvo surašyti paprastame sąsiuvinyje – 151 įrašas. Gal tai pirmoji „inventorinė knyga“? Vėliau, surinkus daugiau eksponatų, P. Butrimas ėmė registruoti ir aprašyti juos. Pirmoje knygoje jau 1570 įrašų. Eksponatų skaičius kito: 151–1958 m., 1261–1969, 2176–1973, 2906– 2008, o 2016 m. sausio 1 dieną pagrindiniame fonde jau buvo 5016, o pagalbiniame – 1913 eksponatų (akmeniniai kirvukai, 17−20 a. monetos, banknotai, maldynai, signataro Jurgio Šaulio dienoraščio kopija, jo asmeniniai daiktai, įvairių dokumentų kopijos, nuotraukos, darbo ir buities įrankiai, skulptūrėlės, dailės kūriniai ir kt.). Muziejuje daug vertingos medžiagos. Turtinga knygų kolekcija atskleidžia ištisą mūsų raštijos, leidybos ir knygnešystės istoriją: čia XX a. I pusėje ir seniau išleisti vadovėliai, žodynai, žinynai, maldaknygės, giesmynai, grožinė literatūra, reti leidiniai lotynų kalba, Rygiškių Jono vadovėliai „Lietuvių kalbos gramatika“, 1922 m., „Lietuvių kalbos sintaksė“, 1911 m. išleista Seinuose, J. Damijonaičio „Lietuvių kalbos gramatika“, 1935 m, „Aritmetikos uždavinynas“, M. Stankevičiaus vadovėlis „Negyvoji gamta, 1921, 1881 metais Sankt Peterburge išspausdintas „Aritmetikos uždavinių rinkinys“. Seniausia knyga – „Les Voux Temeraites“ ou L‘enthausiasme“, 1799 m., Įdomus 1893 metų statistinės apžvalgos žinynas – „Kovenskaja gubernija“, kuriame minimi ir Veiviržėnai. Čia daug mokinių ir mokytojų parengtų aplankų, skirtų abiturientų laidoms,  anksčiau ir dabar dirbantiems mokytojams, kaimų, kapinių, mokyklos, bažnyčios istorijoms, atsiminimams, iškiliausiems veiviržėniškiams, amatams ir kt.

 

Lankytojai

Kito ir lankytojų skaičius. 1970–305, 2006–921, o 2009 m. persikėlus į naujas ir šiltas patalpas, padaugėjo iki 1000 ir daugiau. Pagrindiniai lankytojai – mūsų ir aplinkinių mokyklų mokiniai. 1970 metais persikėlus į apylinkės patalpas, padaugėjo lankytojų iš Klaipėdos r.ajono, šalies, lankėsi svečiai iš Bulgarijos, JAV. 2011–2014 m.  lankėsi turistinės grupės iš Vokietijos, Austrijos, vis dažniau čia užsuka  buvę mokiniai, abiturientų laidų susitikimų dalyviai.   

 

1957–1958 metai

Veiviržėnų mokyklos muziejaus įkūrėjas – tada mūsų mokyklos istorijos mokytojas Antanas Tyla. Jo tikslas buvo tą muziejėlį padaryti Veiviržėnų apylinkės istorijos muziejumi. Mokiniai rinko archeologinius radinius, medžiagą apie apylinkės piliakalnius, pilkapius, senas kapinaites, žemės valdymo istorijos dokumentus, darbo įrankius, monetas ir kt.. Mokytojas ir mokiniai sukaupė nemažai senų Rusijos rublių, vokiškų markių, monetų. Pradėta rašyti  mokyklos istorija. Tuo metu rajone ir mokykloje buvo organizuojami turistiniai – istoriniai (kraštotyriniai) 1, 3 ir net 5 dienų  maršrutai po Lietuvą (Švėkšną, Padevitį, Kaltinėnus, Platelius, Rokiškį, Ventės Ragą), gimtąsias apylinkes. Tokių žygių tikslas – ne tik  gimtinės, šalies pažinimas, bet ir domėjimasis Lietuvos praeities liudininkais pilimis, piliakalniais, dvarais, įdomiais pasakojimais, legendomis. Rezultatai buvo apibendrinami sąskrydžiuose, reikėdavo atsiskaityti, parengti sukauptos medžiagos aplankus. Gražią mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių iniciatyvą rėmė mokytojai, veiviržėniškiai. Visų sumanymų mokytojas per tokį trumpą laiką nespėjo įgyvendinti, bet   graži šio darbo pradžia padėjo pagrindus tolimesnei veiklai, muziejaus turtinimui. Ir dirbdamas Vilniuje, mokytojas siuntė mokyklos istorijai įvairią medžiagą iš archyvų. Gražų Veiviržėnuose buvimo ženklą paliko mokytojas. 

 

1958–1971 metai 

1958 m. mokytojui A. Tylai išvykus dirbti į Istorijos institutą  Vilniuje, muziejų turtino, organizavo kraštotyrinį darbą su mokiniais 1958–1971 m.  Petras Butrimas. Apie šį mokytoją, muziejaus, kuriam vadovavo iki pat mirties, puoselėtoją, buvęs mokyklos direktorius S. Muižė atsiminimuose rašo: „P. Butrimas turėjo daug gerų savybių, bet vieną ypač ryškią: greit pajusdavo, kuo gyvena žmogus, ir sugebėdavo patraukti, palenkti į savo pusę žmogų, turintį vertingą eksponatą. Žmogelis net džiaugdavosi, kad už eksponatą jį mokytojas išgirdavo, dėkodavo“. Kraštotyrinis darbas  vėl siejamas su turizmu. Parenkami įdomūs mokiniams maršrutai, organizuojamos išvykos, turistiniai sąskrydžiai, medžiagos rinkimas. Visa tai mokytojas labai dailia rašysena aprašo dienoraštyje. Stebina mokinių aktyvumas toje veikloje. Bendras tokių visos mokyklos išvykų pėsčiomis, dviračiais kelias per mokslo metus – net 4633  kilometrai. Sukaupta vertingos medžiagos apie knygnešius, kunigaikštį Oginskį, Trepkalnio dvaro vardą, Vyskupiškių kaimą ir kt. Jo gebėjimų išprašyti dėka muziejuje atsirado gražūs spintiniai laikrodžiai, šiaudiniai aviliai, darbo ir buities įrankiai, net padaryti 1875–1879 metais. 1970 m. perkėlus muziejų į kitas patalpas, mokytojui su kraštotyrininkais teko iš naujo kurti ekspozicijas, organizuoti mokinių budėjimą muziejuje, priimti ekskursijas iš įvairių Lietuvos vietų, todėl padidėjo lankytojų skaičius.

P. Butrimas bendradarbiavo su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, kuriam perdavė daug surinktos tautosakos, susirašinėjo su A. Tyla, kuris padėjo kaupti medžiagą iš archyvų apie Veiviržėnus ir mūsų mokyklą. Muziejuje yra daug vertingų senosios lietuvių  literatūros kūrinių, dokumentų, buities įrankių iš asmeninio A. ir P. Butrimų šeimos archyvo. Išliko paties mokytojo fotoaparatu įamžintų žygių, sąskrydžių prie Dusios ir Matelių ežero, Vyskupiškuose, Šernuose akimirkų. Po jo dirbusi šį darbą mokytoja S. Daugėlienė muziejaus istorijoje įrašo  tokį sakinį: „Muziejuje, dokumentuose, darbų aprašymuose – visur jaučiama didžiojo Mokytojo, nuostabaus žmogaus, kuris su butrimiška ugnele puoselėjo muziejų, taip nuoširdžiai dirbo kraštotyrinį darbą, dvasia“. 

1971 – 1994 metai

Mirus P. Butrimui, šį darbą tęsė istorijos mokytoja Stanislava Kreišmontaitė – Daugėlienė (1971–1974, 1992–1994),    Reikėdavo per savaitę 2 dienas eiti į apylinkėje esantį muziejų budėti, priimti lankytojus, svečius, atvykusius iš rajono, aplinkinių mokyklų. Su mokiniais pertvarkė ekspoziciją, pakeitė užrašus po eksponatais. Įdomu buvę rinkti su mokiniais eksponatus, nors vis mažiau jų atnešdavo, mažiau senovinių daiktų belikę po melioracijos, nugriovus senuosius pastatus, persikėlus iš vienkiemių į miestelį, gyvenvietes.

Kad jos darbas, vadovaujant muziejui ir jauniesiems kraštotyrininkams, reikalingas ir prasmingas, rodo Lietuvos švietimo ministerijos atstovo įrašas atsiliepimų knygoje: „Poetu reikia gimti, o tapti savo gimtojo krašto mylėtoju – reikia turėti karštą širdį ir darbščias rankas. Begalinės tolimesnės sėkmės Jums, mieli kraštotyrininkai, Jūsų pasirinktame darbe“, 1971 m.

Mokytoja S. Daugėlienė su mokiniais sukaupė daug tautosakinės  medžiagos, popierinių pinigų., parengė įdomią ir vertingą medžiagą apie kalvystę Veiviržėnų apylinkėse. O jos  parašyta mokyklos muziejaus istorija  naudojamės ir dabar.

S. Daugėlienei išėjus ilgalaikių atostogų, muziejui vadovauja ir su mokiniais dirba  istorikė Rūta Lukauskytė (19751978).Tuo metu muziejus dar tebebuvo Veiviržėnų apylinkės patalpose. Jaunieji kraštotyrininkai mėgsta keliauti dviračiais, todėl aplankytos įdomesnės rajono vietovės – Priekulė, Dreverna, Ablinga ir kt., kaupta medžiaga apie rajoną. Tuo metu surinkta vestuvių papročių, dainų, pasakojamosios tautosakos. Atnaujintos ekspozicijos, kraštotyrininkai budi muziejuje, mokosi vesti ekskursiją po jį.

Rūtai Lukauskytei išvykus dirbti į Klaipėdą, kraštotyrinį darbą organizuoja ir muziejui vadovauja istorikė Ona Tamošauskienė. Muziejus perkeltas į naujas patalpas mokyklos priestate. Čia daugiau vietos vis didėjančiam eksponatų skaičiui, nemažam jaunųjų kraštotyrininkų būreliui (20 narių), kuris aktyviai dalyvavo ekspedicijoje, kaupė medžiagą mokyklos metraščiui, surinko paminklų konservavimo institutui vertingos medžiagos apie buvusį Liepaičių dvarą bei Dudinėlių palivarką. Mokytoja su mokiniais padėjo Rietavo vidurinei mokyklai surinkti duomenis apie buvusį jų mokyklos direktorių  P. Kerpę, kilusį  iš Veiviržėnų apylinkės ir nužudytą Štuthofo koncentracijos lageriuose. Vyko į pažintines ekskursijas po istorines rajono, Klaipėdos miesto vietoves. Buvo rengiamos proginės parodėlės, renkama medžiaga apie Antrojo pasaulinio karo dalyvius veiviržėniškius. 

Irena Urbonienė

 

 

Mokytojai, dirbę Veiviržėnų mokyklos muziejuje

Antanas Tyla
Petras Butrimas
Stanislava Kreišmontaitė – Daugėlienė
Rūta Lukauskytė – Krikščionaitienė
Ona Tamošauskienė
Irena Urbonienė
Alva Giržadienė
Muziejus apie 1960 m.
Jaunieji kraštotyrininkai turistinėje – kraštotyrinėje išvykoje
Muziejaus ekspozicija 2007 m.

 

Muziejus 2009 m.
Ekspozicija, skirta signatarui Jurgiui Šauliui, 2015 m.