1. Deimantės Žukauskaitės piešinys (6 klasė)
1928 metais. Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui ir penkerių metų Klaipėdos krašto prisijungimui pažymėti ūkininko Prano Kučinsko pastangomis pastatytas betoninis paminklas. Jį suprojektavo Kostas Rameika, Veiviržėnų nepriklausomybės paminklo autorius.
2. Lilės Rimkutės piešinys (6 klasė)
Jo senolis (motinos tėvas ) pasakojo, kad vokietis nuo Klaipėdos jam sakęs, kad po gluosniu ant piliakalnio švedai pakasę daug turtų.
(Vilniaus apskrities archyvas F. 2. Nr. 1129-3, p. 45,užrašė R. Stulpinas 1985 m. rugpjūčio 15 d. iš Mikužių kaimo gyventojo Kosto Bliūdžiaus, g. 1905 m.).
3. Elviros Paškivskajos piešinys (8 klasė)
Seni žmonės pasakoję, kad yra buvęs kelias susisiekimui tarp Skomantų ir Mockaičių piliakalnių iš kryžiuočių laikų.
( Vilniaus apskrities archyvas F. 2. Nr. 1129-3, p.43,užrašė R. Stulpinas 1985 m. rugpjūčio 15 d. iš Mikužių kaimo gyventojo Prano Kučinsko, g. 1922 m.)
4. Annos Melničiukas piešinys (7 klasė)
Seniau ant piliakalnio gyveno žmonės. Kartą švedai apgulė pilį ir ilgai laikė apsupę , tačiau paimti negalėję,. Piliakalnio gyventojai sugalvojo tokį moną: pasigavo daug meškų, apipylė jas derva ir uždegę, paleido iš pilies ant švedų. Tos baisiausiai riaumodamas puolė priešus. Švedai nematę tokių degančių padarų, viską metę išsibėgiojo.
(Vilniaus apskrities archyvas F. 2. Nr. 1129-3, p. 45, užrašė R.Stulpinas 1985 m. Rugpjūčio 15 d. Iš Mikužių kaimo gyventojo Kosto Bliūdžiaus, g. 1905m.).
5. Karolinos Janušauskaitės piešinys (4klasė)
Skomantų piliakalnis, kur kitąkart būk buvusi lietuvių kunigaikščių pilis.
(Senovės, 1910)
6. Skaistės Toleikytės piešinys (7 klasė)
Švedai prisigrobę turtų, o traukdamiesi juos pakasė piliakalnyje. Dabar šie pinigai dažnai laksto. Tačiau žmonės biją jų ieškoti.
(Vilniaus apskrities archyvas F.2. Nr. 1129-3, p. 43, užrašė R. Stulpinas 1985 m. rugpjūčio 15 d. iš Mikužių kaimo gyventojo Prano Kučinsko, g. 1922 m.).
7. Ernestos Karpaitės piešinys (7 klasė)
Tėvo tėvas (senelis ) pasakojęs, kad kartą su deglu naktį žvejojęs prie piliakalnio. Tuo metu nuo piliakalnio nubėgo žirgas ir puolė į vandenį, labai išgąsdinęs žvejotojus. Po to iššoko iš vandens, nubėgo į piliakalnį ir dingo.
(Vilniaus apskrities archyvas F. 2. Nr. 1129-3, p. 39, užrašė R. Stulpinas 1985 m. Iš Vyskupiškių ( buvusio Papilio) kaimo gyventojos Bronės Pučkurienės, g. 1916 m.).
8. Skaistės Toleikytės piešinys (7 klasė)
Taip pat pasakojama, kad pavasarinių potvynių metu matydavę ranką, išlindusią iš vandens .
(Vilniaus apskrities archyvas F. 2. Nr. 1129-3, p. 43, užrašė R. Stulpinas 1985 m. rugpjūčio 15 d. iš Mikužių kaimo gyventojo Prano Kučinsko, g. 1922 m.)
9. Rimos Lomsargytės piešinys (6 klasė)
Švedai, jau neturėdami maisto, pasiuntė pas karalių pasiuntinį, klausdami, ką turi daryti. Gavo atsakymą, kad išžudę žemaičius, grįžtų. Tačiau tą atsakymą perėmė vyskupas, kuris per kunigaikščius įsakė, kad žmonės, papjovę visus meitelius, surengtų čia buvusiems kareiviams puotą, o juos nugirdę – išžudytų. Tokiu būdu sunaikino visus priešus…
(Krzywicki, szaulys, 1902).
10. Auksės Šorytės piešinys (6 klasė)
Pasakotojos vyras su savo draugu vieną vasaros naktį susitarė susitikti su merginomis. Abu jie atsigulė ant piliakalnio šlaito ir prisnūdo, tik girdi, kad varpelis skamba. Mato – atbėga didelis, margas šuo su varpeliu ant kaklo. Tas šuo prabėgo pro juos, užbėgo ant piliakalnio. Abu jaunuoliai nubėgo paskui šunį į piliakalnį pažiūrėti, kur tas šuo bėgs, bet ant piliakalnio nieko nerado. Tų pačių metų rudens naktį tie patys du vyrai buvo prie piliakalnio. Ir vėl pamatė tą patį didelį margą šunį, bet jis dabar bėgo nuo piliakalnio prie upės, kur jį kažkas labai aiškiai šaukė balsu. Vyrai puolė į krūmus – kas čia šaukia, bet nieko neradę.
(Vilniaus apskrities archyvas F. 2. Nr. 1129-3, p. 39, užrašė R. Stulpinas 1985 m. iš Vyskupiškių (buvusio Papilio ) kaimo gyventojos Bronės Pučkurienės, g. 1916 m.).
11. Ernestos Karpaitės piešinys (7 klasė)
Kol dar nebuvo krikščionių, čia buvo Jurgotina, pagonys eidavo į kalną melstis ir kiekvienas atnešdavo po maišiuką žemės aukai, degino ąžuolo medį. Ir tam naudojo posakį „ Jurgutėliau” (=o Jėzu!), nuo dievo vardo.
(L. Kšivinkis užrašė iš Antano Jakubausko iš Mikužių kaimo XX a. pradžioje – Vytauto Didžiojo karo muziejus Nr. 468)
12. Annos Melničiukas piešinys (7 klasė)
Kai pasakotojai buvo 10 metų, vieną rudens naktį ji su savo motina ėjo iš budynių į namus. Tą rudenį buvo labai didelis potvynis. Netoli malūno jos pamatė, kad visoje lankoje vandens paviršiuje daugybė žvakių plaukioja. Tos žvakės tai susieina į kupetą, tai vėl išsiskiria. Moteriškės viską metusios parbėgo namo.
(Vilniaus apskrities archyvas F.2. Nr. 1129-3, p. 40, užrašė R. Stulpinas 1985m. Iš Vyskupiškių (buvusio Papilio) kaimo gyventojos Bronės Pučkurienės, g. 1916 m.).