Menu Close

„Vilties žiedas“ Veiviržėnuose

Kaip žinia, 1940 m.   birželio 14 naktį Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė iš Sovietų Sąjungos gavo ultimatumą. Jo pretekstai – neva kartu  su Latvija ir Estija sudaryta slapta karinė sąjunga prieš SSRS, savitarpio sutarčių pažeidinėjimas, raudonarmiečių grobimas ir kiti išgalvoti dalykai. Vienas iš ultimatumo punktų reikalavo užtikrinti laisvą įėjimą į Lietuvos teritoriją SSRS kariniams daliniams, kurie bus įkurdinti pačiuose svarbiausiuose  centruose ir bus pakankamai gausūs.  Nutarus nesipriešinti, sekančios dienos popietę Lietuva buvo de fakto okupuota. Viena iš sovietizacijos sudedamųjų dalių – ,,priešo „ likvidacija, tad nuo 1940 m. rudens vedama asmenų apskaita dėl praeities, įsitikinimų. 

1941 m. gegužės- birželio mėnesiais pradėta rengti masinė Lietuvos gyventojų trėmimo akcija, kuri prasidėjo lygiai metai nuo okupacijos pradžios, birželio 14 -ą , dabar vadinamą Gedulo ir  vilties diena. Labiausiai tuomet nukentėjo inteligentija, apie 10 proc.  mokytojų, visuomenė patyrė didžiulį psichologinį poveikį. Šiemet minime  81–ąsias pirmųjų trėmimų metines, kada per vieną savaitę iš Lietuvos buvo ištremta apie 17 500 žmonių.

Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kvietė visas bendrojo ugdymo įstaigas paminėti šiuos įvykius. Šiais metais, Gedulo ir vilties dienos minėjimui buvo siūloma pilietinė iniciatyva „Vilties žiedas“. Kvietime akcentuojama paskatinti mokinius pasidomėti apie ištremtus į Sibirą, išvežtus į lagerius artimuosius: senelius, prosenelius bei kitus giminaičius, prisiminti mūsų šalies istoriją, pagerbti buvusius tremtinius ir lagerių vargus patyrusius žmones bei puoselėti istorinę atmintį. Taip pat buvo siūloma idėja pagaminti iš įvairių medžiagų gėlių žiedus, simbolizuojančius viltį, šilumą, Lietuvos laukų grožį, kurio neteko į tremtį išvežti žmonės…

Kartu su 8 klasės  gimnazijos mokiniais vartome vietos tremtinių išgyvenimų puslapius.  Sveiki , gyvi, muziejuje pasitinka gimnazijos  muziejininkė Valdonija Karaliūnienė. Šiandien susitikome čia prisiminti, kalbėti apie to meto birželio 14 d. įvykius per Veiviržėnų krašto tremtinių  , Būdvyčių šeimos istorijos prizmę.

Magdalena Būdvytienė buvo mano prosenelė, į pokalbį jungiasi  gimnazijos bendruomenės narė, sveikatos priežiūros specialistė Aiva Petrauskienė. Seneliai Valerija ir Kostas yra pasakoję , kad išvežti į Rusijos šiaurę valgydavo arklieną. Sušalęs arklys buvęs  pakabintas lauke, tad atsipjaudavo ne tik jie , bet ir kaimynai totoriai, kurie sakydavo ,,tam vkusneje,, – ten skaniau…

Minėta šeima išgyvenusi  tremtyje 11 metų, 1959 -aisiais   grįžo į Lietuvą, čia susilaukė mergaitės Zinos Būdvytytės- Vendelienės, kuri dirba mokytojos padėjėja mūsų gimnazijoje ir sutiko pasidalinti artimųjų prisiminimais.  Mama Valerija su sese kapodama žabus nusikirto pirštą, tėtis Kostas vietinių rusų nuostabai sugebėjo Sibire pasistatyti namą,  komentavo  interaktyviame  ekrane sukeltus,  Sibire  užfiksuotus vaizdus ,  Zina. Pasilikęs pas senelius ir tremties išvengęs jos brolis Alfonsas pradėjęs fotografuoti sulaukė pripažinimo Lietuvoje, o vėliau ir užsienyje, nors iš profesijos buvo farmacininkas,  pelnė meno kūrėjo stipendiją, 2002 m. LR Vyriausybės meno premiją, amžino poilsio atgulė Veiviržėnų kapinėse.

Mano močiutė yra pasakojusi, kad ją norėjo ištremti, tačiau gerų žmonių dėka pavyko išsisukti, prisiminė mokinys Aldas, tačiau iš kitos pusės senelis patyrė Sibiro tremtį, yra sakęs, kaip slydo nuo rastų į šaltą , vandeningą upę ir vos nepaskendo. Apie prosenelių bėgimą iš tėvynės, jų namų praradimą,  klasiokams papasakojo mokinė Justė.

Mes turim žinoti savo šaknis, nešti savo krašto istorijos žinią, vertinti tai, ką dabar turim, nes nežinom kaip bus, tad reikia mokytis iš praeities, siekti, kad skaudžios netektys ir išgyvenimai nepasikartotų reziumavo muziejininkė V. Karaliūnienė.

Gedulo ir vilties minėjimas muziejinėse erdvėse, pagal galimybes pritraukęs dalies gimnazijos bendruomenės dėmesio, jungė  gyvus ir skaitmenizuotus prisiminimus tarp praeities ir dabarties, kėlė aliuziją, jog panaši istorija kartojasi- šiandien šalimais turime ukrainiečius, matome jų šiandienines tragedijas, bei šliaužiančią rusišką okupaciją…

Arūnas Mikalauskas

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos

Istorijos  mokytojas

Posted in Naujienos
Skip to content