Prieš 79 -erius metus, nacių koncentracijos stovykloje – Aušvice, kelios minutės prieš žengiant į dujų kamerą, Vilma Grunvald parašo laišką vyrui:
,,Mano vieninteli, brangiausias, mes atskirti laukiame tamsos. Svarstėme galimybę pasislėpti, bet nusprendėme to nedaryti, nes tai būtų beprasmiška. Garsieji sunkvežimiai jau čia ir mes laukiame, kol tai prasidės. Esu visiškai rami. Mano vieninteli ir brangiausias, nekaltink savęs dėl to kas įvyko, tai buvo mūsų lemtis. Darėme tai, ką galėjome. Lik sveikas ir atmink mano žodžius, kad laikas užgydys žaizdas – jei nevisiškai, tai bent iš dalies. Rūpinkis auksiniu mažuoju berniuku ir pernelyg nesugadink jo savo meile. Abu likite sveiki mano brangiausieji. Galvosiu apie tave ir Misą. Tebūnie jūsų gyvenimas pasakiškas, mes jau turime lipti į sunkvežimius. Į amžinybę, Vilma“. Šis laiškas dabar yra saugomas Vašingtono Holokausto muziejuje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Sausio 27 d. pasaulyje, demokratiškose valstybėse, minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Jau ne pirmus metus, visuomeninė organizacija: Pasaulio žydų kongresas (The World Jewish Congress) kviečia prisijungti prie iniciatyvos MES PRISIMENAME# / WE REMEMBER#.
Pamokos mokiniams skirtos šiai datai atminti ir kartu pasakyti – jog prisimename milijonus tokių aukų kaip Vilma Grunvald, bei turime kalbėti apie tai, kad istorijos ratas neatsisuktų atgal.
Kartu su vyresnių klasių mokiniais peržiūrėtos ir aptartos tematinės medžiagos.
Arūnas Mikalauskas
