Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, kaip ir kasmet, kvietė Lietuvos bendrojo ugdymo įstaigas, Tolerancijos ugdymo centrus ir kitas švietimo institucijas paminėti Gedulo ir vilties dieną – birželio 14 – ąją. Kaip žinia, šiemet minime 80 metų nuo pirmųjų trėmimų 1941 metais, kai per vieną savaitę iš Lietuvos buvo ištremta apie 17 500 žmonių.
Šiais metais minėjimo simboliu siūlomas „Gyvybės medis“, kaip gamtos, stiprybės, gyvenimo ir gyvybės ženklas, istorija perduodama iš kartos į kartą, tarsi nuo medžio šaknų į kamieną, o iš kamieno į šakas. Vienas iš pilietinės iniciatyvos tikslų- paskatinti mokinius domėtis Lietuvos gyventojų trėmimų istorija iš artimiausios aplinkos: paklausti apie tai tėvus, senelius, prosenelius.
Be minėtų motyvų prisidėti prie iniciatyvos Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje paskatino mokinio namų darbas atpasakojęs šeimos artimųjų istoriją. Atpasakojimas minimaliai redaguotas.
Tremtinių istorija
1946 metų liepos mėnesį dėdė su seneliais buvo išvežtas į Sibirą. Iš giminės į Sibira buvo ištremti 11 asmenų – seneliai, dėdės, mamos sesuo su šeima. Važiavo gyvuliniuose vagonuose. Sustojus garvežiui gamtinius reikalus vyrai atlikdavo vienoje pusėje, moterys kitoje. Man labai patiko būti prie lango ir užuosti garvežio dūmus, kurių kvapas buvo savotiškas, nes garvežys buvo kūrenamas anglimis, tęsė pasakojimą dėdė. Kelionėje jų šeima turėjo du maišus žirnių ir vieną maišą žirnių miltų, bei kibirą „brasnų“ (tirpinti taukai su spirgučiais). Juos atvežė į Irkutsko sritį Čeriamkovo anglių ir druskų kasyklas. Vyrai kasė anglis, moterys ir silpnesni kasė gyvulinę druską iš 80 metrų gylio. Po dviejų metų buvo perkelti dar giliau į Šiaurę, Taitluską, prie miško ant upės brasto. Upė buvo trijų vagų, – vaga, kaip trys Nemunai. Pirmoje vagoje, kuri vadinosi Ralaja Svilaja įsikasėme – ten ir peržiemojome. Visą tremties laiką susiskirstyčiau į tris etapus, pasakoja dėdė. Pirmas buvo labai sunkus ir vargingas. Senelis švarką ir – rūbus išmainė į kirvį ir pjūklą. Taip tapom „bagotyriais “(turtingais)- pasakoja dėdė. Turėdami įrankių jie pasistatė trobą iš maumedžio ir nebereikėjo žeminėje gyventi. Pradžioje ir maistas buvo labai skurdus. Duona buvo neiškepta, maišyta su žievės miltais. Buvo maisto kortelės. Suaugusiam 300 gramų, vaikui 150 gramų. Vėliau gavo korteles aliejui nusipirkti ir cukraus gabalams, ūkiškam muilui rudos spalvos. Pabaigoje tremties buvo mokami pinigai, červonsai, galėjai nusipirkti silkės, miltų ir cukraus panašiai kaip dabar mes vartojam. O gabaliukais cukrų pamačiau tik grįžęs į Lietuvą. Vėliau ėjau į mokyklą, kurioje mokytoju dirbo lietuvis gydytojas, kuris tremties buvo gavęs 25 metus. Mokykloje buvo mokoma rusų kalba, bet kol vaikai išmoko rusų, šis gydytojas versdavo iš rusų į lietuvių ir atvirkščiai. Šis žmogus labai skatino juos mokytis.
Ten galėjo dirbti tik nuo 13 metų, tai ištaisiau parašytus gimimo metus ir būdamas vaikas per atostogas 2 vasaras įsidarbinau lentpjūvėje. Iš lentų pjaustėme lenteles iš kurių kaldavo dėžes šnapsui. Padirbęs dvi vasaras nusipirkau dviratį . Taip tremtyje prabėgo 11 dėdės metų. Išvykęs 5 metų vaikas, grįžau 16 metų jaunuolis. Tai buvo 1957 metai. Iš tremties tegrįžo 8, o atvyko- 11 asmenų. Senelį ir du jo dėdes užvirto šachtoje, buvo dujų sprogimas. Seneliui buvo 62 metai. Dėdės mamos kartu nebuvo, mama buvo ištremta atskirai į Komijos SSR. Ji bėgo į Lietuvą, buvo sugauta, gavo 5 metus lagerio. Vėl pabėgo, vėl sugavo gavo 9 metus. Mama buvo ištremta kaip partizano šeima. Tėvas spėjo pasislėpti. Senelio šeima sovietinės valdžios buvo įvardinta kaip „liaudies priešų“, nes tvėrėsi kolūkiai , o jie nesutiko į ten eiti. Gyveno turtingai, buvo vadinami buožėmis, nes turėjo 148 ha žemės Dzūkijoje.
1991 metais kai tuometinė valdžia leido važiuoti į Sibirą dėdė nuvyko ten kur gyveno, išsikasė ir dėžėje parsivežė senelio palaikus. Prisiminimų yra ir daugiau, neįmanoma visko atpasakoti. Dėdei gegužę sukako 80 metų, bet tokie išgyvenimai nepasimiršta. Galėčiau dar daug ką papasakoti, bet ne tavo metų vaikui, tarsi reziumuodamas perdavė dėdės žodžius 5 klasės gimnazijos mokinys…
Kaip žinia naujų, kūrybiškų idėjų mokymo procese nėra daug, tačiau iš kitos pusės personalizuoti darbai , individualus priėjimas prie užduočių gali užduoti toną ir paaiškinti kodėl buvo taip, o ne kitaip, padėti išgirsti tekstą su balso vibracijomis…
Arūnas Mikalauskas
Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos istorijos mokytojas