Šiandien ypač aktualu kalbėti apie socialinių tinklų grėsmę jaunam žmogui, nes virtuali erdvė dažnai formuoja iškreiptą grožio, sėkmės ir gyvenimo suvokimą, kuris mažina pasitikėjimą savimi. Socialiniai tinklai gali skatinti priklausomybę, trukdyti gyvam bendravimui ir neigiamai veikti jauno žmogaus emocinę bei psichologinę sveikatą. Todėl labai smagu, kad jaunieji kūrėjai dalijasi savo įžvalgomis. Paskaitykite Žydrūnės Būdvytytės, III g klasės mokinės, straipsnį „Ar rasime vaistų?“
Ar rasime vaistų?
Beskaitant knygą nė karto neužėjo noras paimti į rankas telefoną ir įsijungti „TikTok“, „Facebook“, „Instagram“ ar kitą svetainę telefone. Tačiau vis tiek, vos tik pabaigusi skaityti ir padėjusi knygą į šalį, griebiau telefoną. Gal iš įpročio? Tas svetimas ir įvairus gyvenimas telefone bando vėl atkreipti mano dėmesį? O jei ir bando, tai kam priešintis? Juk visi dabar vaikšto kaip užhipnotizuoti – akis įsmeigę į savo telefonus… Tai kodėl ir aš turėčiau to nedaryti?! Argi ne taip? Gal iš dalies ir aš jau turiu tokią priklausomybę? Atrodo, galėtume rasti daug alternatyvų, kaip atitolti nuo šios pasaulio dėžutės, bet kodėl šis pasaulis toks saldus kaip medus ir įtraukus kaip koks vėjo sūkurys? Ir tai dar ne viskas! Juk toj virtualioj erdvėj mes galime ,,kalbėti“, dar ir kaip! Gerai, jei džiaugiamės, bet dažnai komentuojame kaip visažiniai ekspertai, nors mūsų pasaulėlis mažas ir siauras…
Socialiniai tinklai, kaip tas mėnulis, turi dvi puses, bet dažniausiai, pripažinkime, matome tą pusę, kurią norime matyti. Aš manyčiau, kad daugiau gerąją žmonių gyvenimo pusę. Nuomonės formuotojai (influenceriai), ar šiaip paprasti žmonės, reklamuoja prekes, savo gyvenimo būdą, kelia kelionių akimirkas ar idealius santykius su artimaisiais, pateikia patirtas linksmas akimirkas ar kaip numetė 10 kg per savaitę… Pažiūrim, pasidžiaugiam – dalinkitės, jeigu jums nuo to geriau! Tik vieno nesuprantu, kodėl reikia pykti ir nervintis dėl to, ką rodo kiti ( nenoriu kalbėti apie bjaurastis, ten ir komentarų nereikia…). Tačiau kodėl puolame tuos ekrano žmones, rašome įžeidžius komentarus (kuriuos, patikėkite, jie pastebi ir perskaito), esą jie nenusipelnė patirti tiek džiaugsmo, yra netobuli, netgi bjaurūs, per daug turi, niekam neįdomūs… Tai kodėl rašote?! Kartais skaitant tokius komentarus atrodo, jog juos rašo robotai, o ne žmonės, nes kaipgi žmogus (homo sapiens!) gali bjaurėtis kitų laime, sėkme? Kodėl išvis reikia komentuoti ir pilti savo vidinį purvą, kai įkeltas vaizdo įrašas ar nuotrauka atspindi pozityvumą, gerumą, kviečia keliauti ar pamoko praktiškų patarimų? Teisus buvo kažkuris senovės antikos mąstytojas, kuris pasakė:„Homo homini lupus est“ Reikia pripažinti, kad skaitmeninėje erdvėje gebame pasakyti tokių žodžių, kurių niekada nedrįstume pasakyti žmogui į akis. Tikriausiai daugelis yra pastebėję, kad socialiniuose tinkluose tiek įžeidinėti, tiek sakyti komplimentus yra lengviau nei realiame gyvenime. Mano nuomone, pavydas ir neišmanymas – bjaurios savybės.
Priklausomybė – ne ką mažesnė socialinių tinklų problema. Joje, ko gero, labiausiai įklimpę vaikai bei paaugliai, vos beišgalintys atplėšti pirštus nuo laikomo rankose įrenginio. Pamenu, mačiau gal 5 ar 6 metų vaiką įkritusį į telefoną. Draugai ragino jį eiti kartu pažaisti, tačiau jis, įsikibęs į telefoną kaip į gelbėjimosi ratą, toliau jį maigė. Stebėdama šį vaizdą prisiminiau ir savo vaikystę bei bendraamžius. Tada visų mūsų ,,prioritetas“ buvo kamuolys, žaislai, slėpynės, gaudynės, o toks daiktas kaip telefonas mums visiškai nerūpėjo, nes nebuvo išmanūs (dabar man jau 17 metų!). Bet laikas bėga ir mūsų visuomenę užklupo pandemija „Socialiniai tinklai“. Tikriausia mokslininkai turės išrasti skiepus nuo šios pandemijos, kaip nuo COVID 19.
Aš vis dėlto didžiąją savo laiko dalį praleidžiu ne telefone. Jau mieliau renkuosi kitokias alternatyvas, kaip antai knygų skaitymą, filmų žiūrėjimą, vaikščiojimą gamtoje ar laiko praleidimą su draugais. Na, žinoma, telefono visiškai nepalieku nepaliesto, kadangi jis labai praverčia mokantis, ieškant informacijos bei bendraujant su toliau gyvenančiais artimaisiais.
Tai ar rasime vaistų nuo tos bjaurasties, purvo pylimo, nepasitenkinimo kitų veikla, pavydo ir priklausomybės? Manau, tėvai turi galvoti apie savo atžalų atsakingą naudojimąsi socialiniais tinklais, paaugliai ieškoti alternatyvų, suaugę jau sprendžia patys, bet jų geras pavyzdys ir rūpestis – manau, tai pirmoji injekcija nuo pandemijos.
Žydrūnė Būdvytytė, Klaipėdos r. Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos III g kl. mokinė