Įsibėgėjant mokslo metams ir auksiniui rudeniui, kuris vis labiau stebina, kviečia pasidžiaugti spalvomis, bendru sutarimu su penktokais, ginkluotais teorinėmis žiniomis bei senovės lietuvių atributais, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ramute Stankuviene, bibliotekininke Lina Laucevičiene pasileidžiame Veiviržo paupiu. Štai Meilės tiltelis, ant kurio tėvai, būdami jauni, praleido ne vieną romantišką naktį, grožėdamiesi mėnulio atspindžiu vandenyje, džiaugdamiesi nakties ramybe ar stebėdami krintančias žvaigždes, šmaikštauja bendražygė Lina. Pasak padavimų netoliese buvusi šventa baltų vieta, degusi amžinoji ugnis, meilės deivei Mildai aukotos aukos. Artėjant prie piliakalnio matomi kylantys aukštyn juodi dūmai. Gal įtvirtinimas jau užimtas priešų, svarsto keletas žygio dalyvių, raudami sausus stuobrius, gal reikės brautis jėga? Senovėje tokiu būdu būdavo perduodama pavojaus žinia, tad Veiviržėnų piliakalnis be kita ko buvo signalinis, paaiškina bendražygė. Be to apie Veiviržėnų piliakalnį sklando jaunų žmonių pramanytos istorijos, kuriose pasakojama apie daugybę čia žuvusių gynėjų, kovojusių su kryžiuočiais, o pilnaties metu, lygiai dvyliktą valandą matomos iš žemės išlendančios kaukolės su šalmais, kuriuos judinant net menkiausiam vėjui, girdimas žvangėjimas. Tačiau šįkart, šviečiant ryškai saulutei, be šiurpių reginių ir kliūčių užkopiame ant aukščiausios vietos. Patogioj vietoj, ant natūralios kalvos, apsuptos grioviu, šalimais upės įsitvirtinusių žmonių čia gyventa prieš daugmaž tūkstantį metų sako mokinys Ugnius. Jis žinomas ir Vilkių vardu. Legenda byloja, kad eidama žuvėda supylė tuos kalnus. Kitą kartą ji įsikišusi į pirštinę parnešė vaiką žmonėms, kuriuos rado besibarančius. Tai tėvai ir sakę jam, ateis laikai vaikeli, kai tokie žmonės riogsos. Tokie dabar ir esam. Tai ta žuvėda išėjusi per Vokietiją į Švediją. Šis veiviržėniškės Onos Vernickaitės pasakojimas užrašytas 1962 metais.
Mokiniai patvirtina tendenciją, būdingą daugumai įtvirtintų vietovių, kad neužtekus vietos, šalimais dirbamos žemės, piliakalnis davė pradžią Veiviržėnų miesteliui, kuriame dabar gyvename ir dirbame.
Kaip žinia, Lietuva – piliakalnių kraštas, tad naratyvu keliamės į už keleto kilometrų esantį bajoro Skomanto įtvirtintą piliakalnį, kuris savo galybe garsėjęs visoje Žemaitijoje, cituoja Lina P. Tarasenkos istorinę apysaką ,,Pabėgimas“. Valdant bajorui Skomantui ir jo sūnui Giniočiui ten stovėjusios pilies įveikti niekam nepavyko. Kartą paliaubų metu kryžiuočiams, iš pasalų užpuolus, nužudžius narsų pilies vadą Giniotį, pilis galybę prarado ir 1351 m. rudenį taranais bei svaidomosiomis mašinomis buvo sudaužyta, sudeginta, gynėjai išžudyti. Paliktas gyvas tik bajoro Skomanto anūkas Alpukas, tikslu išauginti uoliu krikščionimi, pervadintas Adolfu. Pagal apysaką po dešimties metų kartu su kunigaikščiu Kęstučiu pabėgęs iš nelaisvės, grįžęs į Skomantus, pastatęs naują pilį ir vedęs vaikystėje sutiktą mergaitę Skaistę…
Piliakalnio papėdėje, šalia šimtamečių ąžuolų mokytoja Ramutė primena pagonybės laikų lietuvių mitologijos personažus, sąsajas su futuristine Lietuva. Integravus gamtą, žygio dvasią, realius ir mitologinius dalykus, dalis mūsų turėjome galimybę pamatyti mokinius įvairiose situacijose, jų supratimą bei ryžtą, pajausti subtilius lokaliosios istorijos atspalvius, turėti tikimybę, jog šioms klasėms klausimų kam buvo reikalingi piliakalniai bus žymiai mažiau…
Arūnas Mikalauskas, Veiviržėnų J. Šaulio gimnazijos istorijos mokytojas
