Jau daugelį metų Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti inicijuoja Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos paminėjimus mokyklų bendruomenėse. Rugsėjo 23-ioji siejama su Vilniaus geto likvidavimu; tuomet dalis geto gyventojų buvo iš karto nužudyta, o dalis – išvežta į nacių koncentracijos stovyklas ir pasmerkta lėtam marinimui. Šia iniciatyva siekiama, kad Lietuvos visuomenė prisimintų Lietuvoje gyvenusią gausią žydų bendruomenę (iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 215 000–220 000 žydų) ir suvoktų Holokausto mastą tiek Lietuvoje, tiek nacių okupuotoje Europoje Antrojo pasaulinio karo metais.
Prisimenant netolimą istoriją, tikėtasi, kad XX amžius bus geresnis, o XXI dar turi šansą… Kad tai, kas įvyko, niekada nepasikartotų: kad nebūtų karo ir blogio, sveiku protu nesuvokiamų žudynių – nuo Gargždų iki Panerių Lietuvoje ir kitur. Kyla begalė klausimų: iš kokių šaknų kilo ši siaubinga tragedija – vis dar skaudi, lyg šviežia žaizda, kurią minime kartu su liudininkais ir kuri ilgam liks žmonijos istorijoje? Kodėl blogis pasirodo toks greitas, o gėris – nerangus? Žmogus renkasi tarp gėrio ir blogio, tačiau niekas jam neuždeda prievolės kankinti ar naikinti kito žmogaus. Iš Senojo Testamento žinome: kiekvienas žmogus – atskiras, nepakartojamas pasaulis, o jo sunaikinimas prilygsta viso pasaulio sunaikinimui. Kita vertus, svarbiausia judaizmo religijos vertybė – žmogaus gyvenimas; todėl kas išgelbėja vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį. Holokausto metu Lietuvoje ryškėjo didelė poliarizacija: vieni įvairiomis formomis prisidėjo prie žydų bendrapiliečių persekiojimo, kiti – klausydami sąžinės balso ar vedami kitų motyvų – gelbėjo. Verta prisiminti, kad dauguma žmonių buvo nužudyta per kelis mėnesius ir netoli savo namų.
Šiemet minime 84-ąsias Holokausto Lietuvoje pradžios metines: 1941 m. birželio 24 d. Gargžduose vokiečių gestapo, SD ir policijos pareigūnai sušaudė 200 vyrų (dauguma jų – žydų tautybės) ir vieną moterį, ištekėjusią už rusų komisaro.
Mintis kartu su 5a klasės mokiniais aplankyti artimiausią, prie Veiviržėnų esančią masinę Holokausto kapavietę, gimė per pirmąsias istorijos pamokas. Tad, praėjus 84 metams nuo tragedijos, vėl aplankėme sušaudymo vietą: šią vasarą Klaipėdos rajono savivaldybės lėšomis atnaujintą paminklą aukoms ir sutvarkytą aplinką. Čia, prie upelio, miškelio apsuptyje, kaip byloja paminklinis akmuo, hitlerininkai ir jų vietiniai pagalbininkai 1941 m. nužudė 76 žydų tautybės žmones – vaikus, moteris ir vyrus.
Prie paminklo dedame po akmenuką – pagal žydų tradiciją – tai nedūlantis pagarbos ir atminties ženklas. „Radau kraujo spalvos akmenuką“, – taria vienas iš mokinių, tarsi iliustruodamas sąlyginai neseną, neregėtą miestelio gyventojų nužudymą. Toliau simbolinio atminties kelio pasakojimas virto pažintimi su sunaikintų žydų tautybės bendrapiliečių ankstesniu gyvenimu, jų kultūra, infrastruktūra ir amžino poilsio vietomis – tai iliustravome šaltiniais.
Galima sakyti, kad „Atminties kelias“ – gimnazijos vadovės Laimos Navickienės ir pavaduotojos ugdymui Inetos Ruškės pastangomis – paminėtas čia, artimiausioje aplinkoje, kur Holokausto metu išnyko žydų diaspora – dalis aktyvios Veiviržėnų bendruomenės, kuri gyveno, dirbo, kūrė ir savo laiku gynė krašto nepriklausomybę.
Arūnas Mikalauskas,
istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas
