Žinome, kad medžiai svarbūs gyvybinės įvairovės palaikymui, jie sukuria erdvę kitų organizmų gyvenimui. Medžiai – tai ,,Žemės plaučiaiBalandžio vienuoliktos rytas buvo gražus, saulėtas. Būrys 7-11 klasių mokinių pirmą kartą vyko į Šernų mišką, priklausantį Šernų girininkijai, sodinti medelių. Susėdę į autobusą pajudėjo tikslo link. Važiuodami turėjo sukurti ketureilius pagal mokytojos pateiktus žodžius: medelis, dygsta, pušis, laiba, kelias, iškorėjo; eglė, auga, saulė, ilgas , stalas; miškas, vėjas, pjūklas, auksinis, riaumojo.
(Vieno ,,greito“ ketureilio pavyzdys: ,,Einant mišku man vėjas švilpia ausyse, / Regiu auksinius lapus savo akyse./ Miško gilumoj stovi senas pjūklas, o šalia jo riaumoja piktas briedis.“
Girininkas jau laukė miške. Jis trumpai papasakojo apie Šernų girininkijos veiklą, miškininko profesiją, kur ją galima įsigyti. Parodė, kokie vabalai puola užaugusias egles, kaip jie slepiasi po žieve ir kaip suprasti, kad žievėgraužis tipografas jau kenkia medžiams. Šis vabalas 4-5 mm ilgio, volelio formos tamsiai rudos spalvos.
Pasiskirstę poromis, medelių sodintojai čiupo kastuvus, pušeles ir prasidėjo sunkus darbas. Saulutės ir darbo poveikis buvo jausti – pasirodė prakaito lašai. Pertraukos metu sodintojai užkando, susirado sau patinkantį medį ir jį apkabinę,mokytojos paskatinti sušuko: ,,Aš mylių gyvenimą.“ Ir vėl prie darbo.
Po sodinimo mokiniai turėjo suskaičiuoti, kiek medelių pasodino, koks jų aukštis, išsiaiškinti, kokia šaknų sistema. Kai susumavo visų porų pasodintas pušaites, skaičius vaikus nustebino – jų buvo tūkstantis!
Mokiniai, prisikvėpavo gryno oro ir, žinoma, truputį pavargo. Daugelis pažadėjo po 5 metų sugrįžti ir pažiūrėti, kiek tos mažos pušaitės užaugo.
Po smagaus ir naudingo darbo laimingi grįžome namo.
Dalyvaujame TŪM projekte. Bet tikriausiai realaus darbo gamtoje ir pasiekto rezultato,neatstos jokie mokymai ir paskaitos- jokia teorija.
Biologijos mokytoja metodininkė Diana Vepštienė
