Kaip žinia, bendrosios ugdymo programos akcentuoja, jog mokiniai siekdami istorijos dalyko tikslo įgyja supratimą apie savo gyvenamosios vietovės raidą nuo seniausių laikų iki šių dienų. Ten pat minima, jog mokiniai domisi savo gyvenamosios vietovės praeitimi, ugdosi pagarbą praeities kartų kultūriniam palikimui. Švietimo portalai skelbia, jog etninės kultūros pažinimas nagrinėjant kultūrinį kraštovaizdį ir tradicinę architektūrą, tradicinę ūkinę veiklą, aprangą, kulinarinį paveldą, liaudies kūrybą ir kitas vertybes padeda geriau suprasti tautos kultūros istoriją, pažinti jos kaitą, skirtingus bruožus atskirais laikotarpiais. Tuo tikslu laikas nuo laiko pristatome vietinio kultūros paveldo objektus, jų integravimo galimybes kraštotyros ir istorijos pamokose.
Šįkart su gimnazijos Judrėnų Stepono Dariaus skyriaus mokiniais, 10 klasės auklėtoja Vilija Norviliene lankomės Užvėnų kaime, kuriame apie 1918 metais pastatytas Šv. Mergelės Marijos Lurdas. Pasak žmonių pasakojimų, vietos gyventojas Bidva sirgęs nepagydoma liga, sumastęs pastatyti Šv. Mergelės įamžinimą. Tas žmogus, nusižiurėjęs vietą, paprašęs žemės savininką Lomsargį sklypo lopinėlio šalia vieškelio akmenimis išmūrijęs arkos tipo pusrūsį, jame pastatęs Šv. Marijos statulą ir stebuklingai išgijęs. Apie tai greitai apylinkėse pasklidęs gandas traukė žmones čia, pasimelsti, tikėti ir laukti stebuklo, ramiai pabūti, atsigerti tyro vandens iš šalimais ištisus metus tekančio šaltinėlio. Prie paminklo prigludęs kelias, kuriuo prieš šimtmetį buvo judama pėsčiomis ir vežimais. veda iš Kvėdarnos, Pajūralio į Judrėnus. Tuo laikotarpiu legendinis transatlantinis lakūnas Steponas Darius savo dienoraštyje rašo, kaip grįždamas iš Amerikos, pėsčiomis nuo Kvėdarnos pasiekia savo tėvynę, tuometinį Rubiškės kaimą. Tad galima sakyti, jog tai tautos didvyrio sugrįžimo į Lietuvą, gimtinę pėsčiomis , praeinant , tikėtina ir atsigeriant iš šaltinio prie Lurdo – kelias.
Po Antro pasaulinio karo Užvėnų Lurdas užkliuvo prašalaičiams stribams, kurie suvarpė šautuvų kulkomis skulptūrą. Vietinių gyventojų ir kunigo rūpesčiu Šv. Marijos paminklo likučiai buvo parvežti ir užkasti Judrėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje, o pats Lurdas tikinčiųjų persekiojimo laikais sovietmečiu sunyko.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę judrėniškio Vaclovo Rupšio ir kitų gyventojų iniciatyvomis sukurta nauja skulptūra, atstatyta minima šventovė, gegužės mėnesiais giedami ,,mojai,, , o sprendžiant iš paliktų rožinių ir žvakučių nuolat lankomasi. Aš čia palikau padėkos ženklą už laimingai pasibaigusį įvykį, galėjusį virsti tragedija, po pasakojimo, pridūrė klasės auklėtoja V. Norvilienė…
Arūnas Mikalauskas
Kraštotyros būrelio vadovas
