Kelionė į Juodąją pelkę: kai gamta tampa mokytoja
Vėjuotą, bet saulėtą gegužės rytą, kai saulė švelniai glostė žemę, o medžių šakos šnabždėjo pavasario paslaptis, į Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos sodą susirinko būrys jaunųjų gamtos tyrinėtojų. Jie atvyko iš įvairių Žemaitijos kampelių – nuo Švėkšnos iki Plungės, nuo Priekulės iki Šilalės. (Šilutės rajono Švėkšnos ,,Saulės“ gimnazija, Šilalės rajono Simono Gaudėšiaus gimnazija, Plungės Senamiesčio mokykla, Plungės rajono Žemaitijos kadetų Kulių gimnazijos skyrius, mūsų rajono ,,Vaivorykštės“ , Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos, Kranto ir Minijos progimnazijos, Vėžaičių pagrindinė mokykla ir namiškių komanda.)Visi su viena misija – pažinti, tyrinėti ir, svarbiausia, atrasti.
Pavadinimai, kuriais pasivadino komandos, atskleidė jų kūrybiškumą ir dvasią: „Švėkšnos protai“, „Bethovenai“, „Semnamiestukai“, „Vabaliukai“, „Vaivorykštės banga“, „Radarai“, „Minija“, „Krantukai“, „Vėžaitukai“ ir vietinė komanda „Tyrinėtojai“. Jų kelias vedė prie Juodosios pelkės – gamtos lopinėlio, kuriame slepiasi tiek paslapčių, kiek žvaigždžių nakties danguje.
Kolona geltonų mokyklinių autobusų vinguriavo link Pėžaičių, kol pagaliau pasiekė kelionės tikslą. Ten komandų laukė ne tik gamta, bet ir patyrę mentoriai su įvairiomis užduotimis. Komandos gavo žemėlapius, o po to – leidosi pažinimo takais.
Pirmoji užduotis vertė susitelkti į pojūčius: mokiniai, tapę mažaisiais sinoptikais, spėliojo orų sąlygas – vėjo kryptį, temperatūrą, kritulius. Tarsi tikri gamtininkai, jie nustatė, kad pelkės tipas – žemapelkė, o tada, įkvėpti aplinkos, piešė jos atvaizdą. Netrukus atėjo metas pažinti gyvybę – augalus ir gyvūnus. Vaikai matavo nurodyta plotą, prisiminė miško ardus, tyrinėjo žemę, lupos pagalba stengėsi surasti mažiausius gyvūnėlius, stebėjo aplinką. Kai kuriems pavyko sutikti mažą driežiuką, tarsi gyvą miško ir pelkės paslaptį.
Vanduo taip pat nebuvo paliktas nuošaly – jo spalva, drumstumas, pH, gyvūnai vandenyje padėjo nuspręsti pelkės ekologinę būklę. Pelkės vandens pH -6, silpnai rūgštinis. Pagal surastus gyvūnus, komandos nusprendė, kad vandens kokybė gera. Gamtos garsai ir paukščių giesmės – tapo švelnia muzika mokinių ausims.
Smagią gaidą įnešė punktas „Krypties iššūkis“, kur reikėjo nustatyti azimutą – tarsi senoviniai jūreiviai, dalyviai ieškojo krypties į nurodytus objektus. O štai punkte „Žmogaus pėdsakas“ linksmybių netrūko – viena komanda ieškojo tikro bato įspaudo, taip sukeldama nuoširdų juoką.
Tačiau didžiausias juoko šaltinis buvo „Muzikinis posmelis“ – kiekviena komanda turėjo sukurti ir padainuoti ketureilį apie pelkę, ištrauktu muzikos stiliumi.(opera, repas, džiazas, lietuvių liaudies ir kt.) Gamta virto scena, o mokiniai – choru. Galiausiai, kūrybinis postas „Žemės menas“ leido iš gamtos medžiagų sukurti tikrus meno kūrinius – švelnius, trapiai gražius, bet gilius it pati pelkė.
Pavargę, bet kupini įspūdžių, dalyviai sugrįžo į gimnazijos sodą. Ten jų laukė šilta košė ir ne mažiau svarbios – apdovanojimų akimirkos. Nugalėtojais tapo komanda „Vaivorykštės banga“, antrąją vietą iškovojo „Vėžaitukai“, o trečią – „Radarai“.
O kad viskas būtų dar smagiau – viską vainikavo ledų lietus, kuris kaip pavasario džiaugsmo ženklas atgaivino ne tik kūną, bet ir sielą.
Ačiū atvykusiems mokytojams ir jų mokinių komandoms.
Diana Vepštienė
Biologijos mokytoja
