Jurgio Šaulio gimnazijos bendruomenė prisijungė prie Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kvietimo minėti Sausio 13-ąją. Minėta institucija renginio anonse akcentavo, jog pilietine iniciatyva „Atmintis gyva, nes liudija“ prisimenamas 1991 metų sausis, kai vienybės ir laisvės siekio vedini Lietuvos piliečiai pasiekė istorinę pergalę. Tauta atsilaikė prieš sovietinių okupantų ir vietinių kolaborantų agresiją bei bandymą karine jėga įvykdyti perversmą ir apgynė atkurtos valstybės nepriklausomybę. Taip pat priminta, kad Laisvės gynėjų dienos minėjimas yra puiki proga parodyti ne tik sau, bet ir visam pasauliui (taip pat ir potencialiems agresoriams), kad ir šiandien esame vieningi ir pasiruošę apginti iškovotą laisvę. Tradicinis iniciatyvos simbolis – žvakė, kuri simbolizuoja gyvybę, šviesą, teisingumą, atmintį ir vienybę nuo 8 valandos ryto dešimčiai minučių nušvietė gimnazijos langus. Dieną prieš technologijų pamokos metu penktokės mergaitės dekoravo degantį Lietuvos kontūrą neužmirštuolėmis, kitų klasių mokiniai mokyklines erdves tematiniais piešiniais, žvakučių instaliacijomis.
Savo ruožtu pedagogų metodinėse grupėse generuotas idėjas apjungė direktorės Laimos Navickienės, pavaduotojų ugdymui Karolio Pugačiausko ir Jurgitos Rudienės užduotas tonas valstybinių atmintinų dienų proga realizuoti kompleksinius, platesnio spektro, įtraukiančius, bendruomeninius renginius. Šįkart pasirinkta Sausio 13-ą dieną papildomai pažymėti prie Lietuvos Nepriklausomybės paminklo pastatyto 1932 m. Veiviržėnų miestelio centre, plazdant žodžiams vėjyje, gyvai gimnazistų ir pedagogų, kitų bendruomenės narių chorui atliekant Lietuvos valstybinį himną. Muzikos mokytoja Jovita Jokšienė pasidžiaugė renginio masiškumu-senai bebuvo, jog vienoje vietoje taip susirinktų gimnazijos bendruomenė. Taip pat į akis krito apgalvota organizacija, lydintys, perėjose budintys mokiniai, rimtis ir transliuojamos vertybinės orientacijos.
Kaip žinia, svarbu perduoti žinią jaunajai kartai apie 1991 metų sausio įvykių prasmę mūsų valstybei, bei žinoti ką ji reiškia. K. Pugačiauskas kreipdamasis į minėjimo dalyvius akcentavo šeimos, mokyklos, bei valstybės laisvę, kaip greitai ji gali būti prarasta ir vėliau sunkiai pasiekiama, o J. Rudienė priminė buvusi bene septintokė, kuomet su radijo imtuvu atbėgusi į šią vietą. Tuomet miestelyje su garsiniais signalais, perspėdamos apie pavojų, važinėjo gaisrinės mašinos, kai kurie kiti automobiliai.
Anksčiau kalbinta mokytoja Ineta Ruškė laisvės ir Nepriklausomybės svarbos akcentus sieja su artimų žmonių išgyvenimais bei praradimais sovietinės okupacijos metu. Vienas mano senelis buvo partizanas, jo žmona partizanų ryšininkė. Ilgą laiką tai buvo šeimos paslaptis, apie tai bijota kalbėti. 1990 m. atkurtoje Lietuvoje senelis aktyviai dalyvavo šaulių sąjungos veikloje. Kitas senelis su žmona ir dviem vaikais ištremtas į Sibirą už tai , kad turėjo žemės. Nuo patirto streso, siaubo išgyvenimų tremtyje senelio žmona išprotėjo, ten buvo uždaryta į sovietinę psichiatrinę ligoninę. Kuomet po 5 metų tremties leista sugrįžti, senelis į Lietuvą parsivežė ligonę, kurios sveikata niekada nebeatsistatė, papasakojo šeimos istorijos fragmentus, keletą metų po studijų gimnazijoje dirbanti mokytoja I. Ruškė.
Žvelgdamas į Nepriklausomybės paminklą jo istorija bei tuo kas vyko čia prieš 31 metus prieš keletą dienų dalijosi mokytojas Adomas Neimontas. Šį, Kosto Rameikos sukurtą Nepriklausomos Lietuvos valstybės simbolį sovietinė valdžia šeštame dešimtmetyje buvo sumaniusi sunaikinti buldozeriais. Tačiau vis tik dalis lietuvių sugebėjo prisitaikyti, bet nesusitaikyti su sovietų valdžia. Tuometinis Veiviržo kolūkio pirmininkas Vaclovas Daugėla turėjo ,,kietą stuburą,, ir galima sakyti tiesiogine prasme atstovėjo paminklą, kuris išliko iki Sąjūdžio, naujos Nepriklausomybės laikų, užtinkuotu užrašu ,,Per amžius budėję laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą,,. 1991 sausio 13 naktį per radiją išgirdę kvietimą, jog reikalinga žmonių pagalba Lietuvai, šioje vietoje susirinkome keletas vyrų. Buvo pranešta, jog mus iš miestelių savivaldybių centrų nukreips ten, kur šiuo momentu labiausiai reikia paramos valstybės institucijų apsaugai. Per naktį budėjome Klaipėdoje, Liepų gatvėje saugodami savivaldybę. Ryte mums padėkojo, sakė galite iš čia skirstytis. Kitą dieną apie 10 Veiviržėnų krašto vyrų su judrėniškiu Vaclovu Rupšiu, jo mikroautobusu išvykome į Vilnių. Prieš miestą mus sustabdė autostrados žalioje vejoje esantys ginkluoti, apsirengę tepaluotomis rusiškomis karinėmis uniformomis, su dyzelino kvapu neaiškūs vyrai ir rusų kalba paklausė kur, ko vykstame. Buvom susitarę iš anksto sakyti, jog važiuojame į kiną, tad praleido. Nors Vilniuje buvo šalta, prie Seimo rūmų budėjome keletą dienų, epizodiškai pailsėdami profesinės mokyklos patalpose, mena A. Neimontas…
Tad galima sakyti, kad vienijantį faktorių, atstovėtą laisvę, sausio 13 -osios svarbą, reikšmę norėjosi perduoti ne tik iš istorijos vadovėlių, bei negausių dokumentinių kadrų, sujungti praeitį ir dabartį…
Arūnas Mikalauskas
Istorijos mokytojas
