Birželio 4–5 dienomis Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejuje vykdytas etnokultūros projektas, finansuojamas Klaipėdos rajono savivaldybės, „Kelionė laiku: knygnešiai parubežyje, 1893 metai“.
Pagrindinis projekto tikslas – išsiaiškinti, kam šiomis dienomis reikia kalbėti apie knygnešių veiklą. Ar tai aktualu mūsų dienoms?
Projekto dalyviai buvo supažindinti su muziejuje surinkta medžiaga apie Veiviržėnų krašto knygnešių veiklą. Tai buvo reikalinga tam, kad mokiniai prisimintų istorinį XIX a. pabaigos laikotarpį, knygų slaptavietes, baudas, išsiaiškintų aprangos stilistiką. Pasiskirstyta vaidmenimis: šeimos nariai (mama, tėvas, senelis, senelė, vaikai ir kt.), knygnešys, žandarai.
Mokiniai kultūros centre apsirengė XIX a. pabaigai tinkamais dėvėti rūbais. Slaptu keliu (per kitas duris) grįžome į gimnazijos muziejų, kur ekspozicijoje bandėme atkurti kasdienę XIX a. pabaigos veiklą buityje. Tėvai rūpinosi namų ruoša, vaikai vykdė edukacines programas. Berniukai darė medžio raižinių atspaudus, mergaitės rišo lėles. Atėjus knygnešiui, tėvai kartu su vaikais skaitė knygeles, o pasibeldus žandarams, išslapstė jas po įvairiais namų apyvokos daiktais.
Žandarų užduotis – surasti draudžiamas knygas, kurios, mūsų atveju, buvo konkrečiai įvardintos, nes muziejuje knygų gausybė. Jie galėjo kalbėtis rusiškai. Krata davė rezultatus – knygos rastos, todėl apkaltinti tėvai areštuoti.
Po improvizuoto spektaklio grįžome į kultūros centrą, kur palikome išsinuomotus rūbus, aptarėme projekto esmę ir įvardijome jo aktualumą.
Vaikai puikiai susitvarkė su užduotimi. Vis tik lietuvių kalbos išsaugojimo problemą mato ir savosiose šeimose, kurių giminės, išvykę į svečias šalis, savo vaikus kalbėti lietuviškai moko įvairiais būdais: šeštadieninės mokyklos, vasaros atostogos Lietuvoje ir kt. Priėjome prie išvados, kaip čia gali prisidėti gimnazistai, kurie savo mažuosius giminaičius pamokytų bendraudami su jais gimtąja kalba.
Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejininkė Valdonija Karaliūnienė