Spalio 17–24 dienomis kartu su Klaipėdos rajono švietimo įstaigų vadovais turėjome galimybę susipažinti su Sicilijos švietimo sistema, aplankyti mokyklas, pabendrauti su jų vadovais, pažinti šalies kultūrą, tradicijas ir žmones.
Pirmiausia nustebino mokyklų infrastruktūra. Ugdymas organizuojamas savivaldybių nuomojamuose pastatuose, kurie dažniausiai priklauso Bažnyčiai. Vienos mokyklos klasės gali būti išsidėsčiusios keliuose, gana toli vienas nuo kito esančiuose pastatuose, o kartais po vienu stogu veikia kelios skirtingos ugdymo įstaigos. Pasitaiko ir tokių situacijų, kai mokyklai tenka keisti patalpas.
Tokia situacija man, kaip mokyklos vadovei, neatrodo priimtina. Sunku įsivaizduoti, kaip tokiomis sąlygomis galima nuosekliai kurti mokyklos kultūrą, puoselėti tradicijas ir sklandžiai organizuoti ugdymo procesą.
Ugdymo procesas organizuojamas kitaip nei Lietuvoje. Pamoka trunka 60 minučių, o per dieną mokiniai turi tik dvi 15 minučių pertraukas. Pamokos vyksta nuo 8 iki 14 valandos. Neformalusis ugdymas mokyklose nevykdomas – tėvai patys rūpinasi vaikų užimtumu.
Mokyklos uždaros pašaliniams asmenims. Net tėvai negali laisvai vaikščioti po mokyklą ir trikdyti ugdymo proceso. Aiškios taisyklės, aiškios ribos ir, svarbiausia, jų laikomasi.
Manau, kad tai labai svarbi praktika. Mokykla pirmiausia turi būti saugi vieta vaikui ir mokytojui. Saugumas – tai ne tik užrakintos durys. Tai ir emocinė ramybė, pagarba ugdymo procesui, galimybė mokytojui dirbti be pašalinių trukdžių.
Mokyklose pajutome pasitikėjimo mokytoju kultūrą. Mokytojai savarankiški, patys renkasi darbo metodus, organizuoja ugdymą ir turi savo darbo sistemą. Susidarė įspūdis, kad jie gerai jaučiasi ir yra patenkinti savo darbu, nors jų atlyginimai nėra didesni nei Lietuvoje. Tiesa, mokytojai dirba tik vienu etatu, kurį sudaro 18 valandų per savaitę.
Klasėse, kuriose mokosi specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai, dirba ir specialusis pedagogas, o prireikus – ir mokinio padėjėjas. Tokią praktiką teko stebėti beveik visose aplankytose mokyklose. Tai leidžia geriau suprasti, kaip gali būti organizuojamas kokybiškas įtraukusis ugdymas.
Pasitikėjimo kultūros puoselėjimas yra viena svarbiausių mokytojo motyvacijos ir geros profesinės savijautos sąlygų. Kai žmogumi pasitikima, jis jaučia atsakomybę, drąsiau priima sprendimus ir gali daugiau dėmesio skirti tam, kas svarbiausia, – mokiniui ir jo mokymuisi.
Italijos mokyklose, su kuriomis susipažinome, labai aiškiai suvokiama: mokytojo pareiga – mokyti, o mokinio – mokytis. Už mokymosi rezultatus atsakomybę pirmiausia prisiima pats mokinys ir jo tėvai. Mokiniams skiriama daug namų darbų, už kuriuos jie privalo atsiskaityti.
Tik nedidelė dalis mokinių įveikia gimnazijos kartelę. Norint ją peržengti, reikia įdėti daug darbo ir pastangų. Dauguma mokinių įgyja pagrindinį išsilavinimą ir renkasi profesinio mokymo įstaigas.
Lietuvoje daug kalbame apie kiekvieno mokinio pažangą, individualius poreikius, mokymosi motyvaciją ir emocinę savijautą. Rekomenduojama neperkrauti mokinių namų darbais. Tačiau kartais atrodo, kad už mokinio mokymąsi daugiau atsakomybės jaučia mokytojas nei pats mokinys.
Mokytojas turi sudominti, motyvuoti, priminti, paskatinti, individualizuoti ir diferencijuoti ugdymą, konsultuoti, o jeigu rezultatas netenkina – dar ir paaiškinti, kodėl mokinys neišmoko.
Taip į antrą planą kartais nustumiama paties mokinio atsakomybė ir šeimos vaidmuo. Juk net ir geriausias mokytojas negali išmokti už mokinį.
Į Siciliją keliavome šešiolika ugdymo įstaigų vadovų. Turėjome puikią galimybę geriau pažinti vieni kitus įvairiose situacijose, pasidalyti mintimis, įžvalgomis ir patirtimi, diskutuoti mums aktualiais klausimais.
Sicilija sužavėjo savo istorija, gamta, architektūra, svetingumu ir savitu gyvenimo ritmu. Ypač vertinga buvo tai, kad šią salą galėjome pažinti per lietuvės Simonos Crisafulli, jau 23 metus gyvenančios Sicilijoje, patirtis ir pasakojimus apie siciliečių gyvenimo būdą, maisto gaminimo subtilybes, visuomenės santykius ir kasdienybę.
Ši kelionė dar kartą patvirtino, kad nėra vienos tobulos švietimo sistemos. Kiekviena turi savų privalumų ir trūkumų. Svarbiausia – gebėti pastebėti, atsirinkti ir pritaikyti tai, kas galėtų būti naudinga mūsų mokykloms.
O labiausiai norisi ir toliau puoselėti pasitikėjimo kultūrą mokykloje, kurioje gerbiamas kiekvieno darbas ir kurioje gera tiek dirbti, tiek mokytis.
Direktorė Laima Navickienė
