Eilę metų Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti inicijuoja mokyklų bendruomenėms Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos paminėjimus. Rugsėjo 23-ioji susijusi su Vilniaus geto likvidavimu, kurio metu – dalis geto gyventojų iš karto buvo nužudyti, o dalis – išvežti į nacių koncentracijos stovyklas lėtai mirčiai. Šia iniciatyva siekiama, kad Lietuvos visuomenė žinotų apie Lietuvoje gyvenusią gausią žydų bendruomenę (iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 215.000 – 220.000 žydų) ir suvoktų Holokaustą mastą tiek Lietuvoje, tiek nacių okupuotoje Europoje Antrojo pasaulinio karo metu.
Kaip žinia, prisimenant netolimą istoriją, dvidešimtas amžius turėjo būti geresnis, o dvidešimt pirmasis vis dar turi šansą… Kad tai, kas įvyko niekada nepasikartotų, nebūtų karo ir blogio, sveiku protu nesuvokiamų žudynių pradedant Gargždais ir baigiant Paneriais Lietuvoje bei kitose vietose. Begaliniai klausimai – iš kokių šaknų kilo siaubinga tragedija, vis dar kaip skaudanti šviežia žaizda, kurią minime su liudininkais ir kuri liks ilgam žmonijos istorijoje ypatinga; kodėl blogis, tapo toks greitas, o gėris nerangus… Kaip žinia, tarp gėrio ir blogio pasaulyje žmogus renkasi, tačiau niekas jam neuždėjo prievolės kankinti, naikinti kitą žmogų. Iš Senojo Testamento žinoma, kad kiekvienas žmogus yra atskiras, nepakartojamas pasaulis ir jo sunaikinimas – viso to pasaulio sunaikinimas. Iš kitos pusės, žinoma svarbiausia judaizmo religijos vertybė – žmogaus gyvenimas, tad kas išgelbėja vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį. Lietuvoje Holokausto metu išskiriama didelė poliarizacija – iš vienos pusės sekuliariai daug prisidedančių prie žydų tautybės bendrapiliečių persekiojimo įvairiomis formomis, iš kitos – tie, kas įvairiais būdais, paklausę širdies balso ar inspiruoti kitų motyvų, gelbėja, be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog dauguma žmonių buvo sunaikinta per keletą mėnesių ir netoli jų namų.
Šįmet minime 85 – ąsias metines nuo Holokausto pradžios Lietuvoje, kada 1941 metų birželio 24 d. Gargžduose vokiečių gestapo, SD ir policijos pareigūnai sušaudė 200 vyrų, kurių dauguma buvo žydų tautybės ir vieną moterį, ištekėjusią už rusų komisaro.
Mintis kartu su 7 A klasės mokiniais aplankyti artimiausią, šalia Veiviržėnų, esančią masinę Holokausto aukų kapavietę išsirutuliojo pirmose istorijos pamokose. Tad po tragedijos praėjus 85 metams buvome naujai priėję sušaudymo vietą, su praėjusią vasarą Klaipėdos rajono savivaldybės lėšomis atnaujintu monumentu aukoms, naujai sutvarkyta aplinka. Čia, prie upelio, miškelio apsuptyje, kaip byloja paminklinis akmuo hitlerininkai ir jų vietiniai pagalbininkai 1941 m. nužudė 76 žydų -vaikų, moterų, vyrų tautybės žmones. Prie paminklo kai kas iš mūsų dedame akmenuką, simbolinį, pagal žydų tradiciją nedūlantį pagarbos ir atminties ženklą. Tolimesnis simbolinio atminties kelio naratyvas sukosi apie pažinimą šitų sunaikintų žmonių, žydų tautybės bendrapiliečių ankstesnio gyvenimo, buvusios kultūros, infrastruktūros, amžino poilsio vietas, tai iliustruojant šaltiniais.
Galima sakyti, kad Atminties kelias, gimnazijos direktorės pavaduotojos ugdymui Inetos Ruškės,pavaduotojo ūkio reikalams Vytauto Pozingio pagalbomis paminėtas čia , artimiausioje aplinkoje, kurioje Holokausto metu, išnyko žydų diaspora, dalis Veiviržėnų miestelio aktyvios visuomenės, kuri gyveno dirbo, kūrė, savo laiku gynė krašto Nepriklausomybę.
Arūnas Mikalauskas
Istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas
