Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje kovo 20 dieną tėvų susirinkimas vyko iš dalies netradiciškai. Prieš visuotinį tėvų susirinkimą aktų salėje, kaip ir visada, buvo atvirų durų popietė. Tėveliai turėjo galimybę ateiti pas mokytojus, aptarti savo vaikų pasiekimus, elgesį, arba tiesiog atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti.
Po atvirų durų popietės tėvelių aktų salėje laukė susirinkimas-diskusija tema ,,Šeimos ir mokyklos bendruomenės santykiai. Kam turi rūpėti, kad mūsų vaikai būtų laimingi?”. Diskusiją vedė psichologė. Ji kalbėjo apie individualų kiekvieno mūsų suvokimą, pasaulio matymą, pateikė praktinių užduočių, pavyzdžių tėveliams ir mokytojams, kurie patys galėjo įsitikinti, jog žiūrėdami į tą patį atvaizdą, klausydami to paties teksto, mato ir suvokia skirtingus dalykus, lygiai kaip ir jų vaikai. Tėvai diskutavo apie vaikų motyvaciją mokytis, kas ją skatina, išgirdo ir patarimų, ką daryti, kad mokinių noras mokytis didėtų. Buvo kalbama ir apie laimės sąvoką: kas daro mus, mūsų vaikus laimingais, kokie veiksniai nulemia mūsų psichologinę būklę, kada iš tikro esame laimingi. Mokyklos bendruomenė noriai dalinosi savo gerąja patirtimi, teikė klausimus psichologei ir vienas kitam. Buvo galima pasidžiaugti tokiu konstruktyviu ir vaisingu pokalbiu-diskusija.
Po psichologės paskaitos ir vestos diskusijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja pristatė savo atliktos apklausos rezultatus. 5-10 klasių mokinių buvo klausiama, kam turi rūpėti jų laimė ir kada jie jaučiasi laimingi. Toks tėvų susirinkimo apibendrinimas sujaudino ir tėvų, ir mokytojų širdis. Mokytoja garsiai skaitė vaikų mintis, kurios dar kartą įrodė ir pagrindė gerai žinomą tiesą – vaikai yra laimingi būdami šeimoje, kartu su šeimos nariais, užsiimdami bendra veikla. Turbūt labiausiai tėvelių širdį glostė mokinių mintys, jog jie yra laimingi tuomet, kai laimingi jų tėvai.
Po susirinkimo dar ilgokai niekas nesiskirstė namo, atsirado naujų pokalbio temų, iškilo naujų klausimų, o ir pokalbiai, regis, tapo atviresni ir jautresni. Jautru, o kartu ir gera, kai gali pamatyti mamų ašaras, nes jos labai didžiuojasi savo vaikais, gera nuraminti jų širdis ir įkvėpti dideliam ir sunkiam darbui – auginti savo vaikus.
Lietuvių k. mokytoja Modesta Barakauskaitė