Įsibėgėjant mokslo metams ir auksiniui rudeniui, kuris vis labiau stebina, kviečia pasidžiaugti savo spalvomis, bendru sutarimu su direktorės pavaduotoja ugdymui Ineta Ruške, penktokais, ginkluotais teorinėmis žiniomis bei senovės lietuvių atributais pasileidžiame Veiviržo paupiu. Pasak padavimų, čia buvusi šventa baltų vieta, degusi amžinoji ugnis, meilės deivei Mildai aukotos aukos. Artėjant prie piliakalnio keletas žygio dalyvių, raudami sausus stuobrius svarsto gal įtvirtinimas jau užimtas priešų, gal reikės brautis jėga? Senovėje ant kalvų deginant laužus būdavo perduodama pavojaus žinia, tad Veiviržėnų piliakalnis, be kita ko buvo signalinis. Be to apie Veiviržėnų piliakalnį sklando žmonių pramanytos istorijos, kuriose pasakojama apie daugybę čia žuvusių gynėjų, kovojusių su kryžiuočiais, o pilnaties metu, lygiai dvyliktą valandą esą matomos iš žemės išlendančios kaukolės su šalmais, kuriuos judinant net menkiausiam vėjui, girdimas žvangėjimas. Tačiau šįkart, šviečiant ryškai saulutei, be šiurpių reginių ir kliūčių užkopiame ant aukščiausios vietos. Patogioj vietoj, ant natūralios kalvos, apsuptos grioviu, šalimais upės įsitvirtinusių žmonių čia gyventa prieš daugmaž tūkstantį metų. Veiviržėnų piliakalnis žinomas ir Vilkių vardu. Legenda byloja, kad eidama žuvėda supylė tuos kalnus. Kitą kartą ji įsikišusi į pirštinę parnešė vaiką žmonėms, kuriuos rado besibarančius. Tai tėvai ir sakę jam, ateis laikai vaikeli, kai tokie žmonės riogsos. Tokie dabar ir esam. Tai ta žuvėda išėjusi per Vokietiją į Švediją… Šis veiviržėniškės Onos Vernickaitės pasakojimas užrašytas 1962 metais.
Mokiniai patvirtina tendenciją, būdingą daugumai įtvirtintų vietovių, kad neužtekus vietos, šalimais dirbamos žemės, piliakalnis davė pradžią Veiviržėnų miesteliui, kuriame dabar gyvename, mokomės ir dirbame.
Kaip žinia, Lietuva – piliakalnių kraštas, tad naratyvu keliamės į už keleto kilometrų esantį bajoro Skomanto įtvirtintą piliakalnį, kuris savo galybe garsėjęs visoje Žemaitijoje, pagal Tarasenkos istorinę apysaką „Pabėgimas”. Valdant bajorui Skomantui ir jo sūnui Giniočiui, ten stovėjusios pilies įveikti niekam nepavyko. Kartą paliaubų metu kryžiuočiams, iš pasalų užpuolus, nužudžius narsų pilies vadą Giniotį, pilis galybę prarado ir 1351 m. rudenį taranais bei svaidomosiomis mašinomis buvo sudaužyta, sudeginta, gynėjai išžudyti. Paliktas gyvas tik bajoro Skomanto anūkas Alpukas, tikslu išauginti uoliu krikščioniu, pervadintas Adolfu. Pagal apysaką, po dešimties metų kartu su kunigaikščiu Kęstučiu pabėgęs iš nelaisvės, grįžęs į Skomantus, pastatęs naują pilį ir vedęs vaikystėje sutiktą mergaitę Skaistę…
Veiviržėnų piliakalnio papėdėje, šalia šimtamečių ąžuolų prisimename pagonybės laikų lietuvių mitologijos personažus, sąsajas su futuristine Lietuva. Integravus gamtą, žygio dvasią, realius ir mitologinius dalykus, buvo proga pamatyti mokinius įvairiose situacijose, jų supratimą bei ryžtą, pajausti subtilius lokaliosios istorijos atspalvius, turėti tikimybę, jog šiai klasei klausimų kam buvo reikalingi piliakalniai bus žymiai mažiau…
Arūnas Mikalauskas
Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos
Istorijos mokytojas
